Karate mokytojai

Giedrius Dranevičius, 6 Dan

Saviugdos centro "SeiDo" vadovas

LTKA (Lietuvos tradicinio karate asociacijos) prezidentas

Lietuvos tradicinio karate nacionalinės rinktinės vyr. treneris

Nuo 2004 metų vienintelis Pabaltijo respublikose licencijuotas tarptautinės kategorijos instruktorius ir teisėjas. Licencija išduota ITKF (Tarptautinės Tradicinio Karate Federacijos). Daug kartų apdovanotas Kūno kultūros ir sporto departamento prie LR vyriausybės medaliais už "Sporto pergales", Vilniaus m. mero padėkos raštais. Vilniaus pedagoginio universiteto absolventas.

"Mano karate kelias prasidėjo dar vaikystės svajonėse. Tuomet nelabai įsivaizdavau kas tai yra karate, buvau per jaunas, todėl į treniruotes niekas nepriėmė, o vėliau tarybinė sistema apskritai uždraudė karate pratybas Lietuvos teritorijoje, kaip neva labai pavojingą ginklą, kuriuo apsiginklavę žmonės keltų grėsmę idealiai tarybinei santvarkai... Šiandien tai skamba linksmai, gal būt net ir juokingai, bet tuomet už šiuos juokelius laukė baudžiamoji atsakomybė su pažadu 2 metus praleisti už grotų!

Neveltui sakoma, kad draudžiamas vaisius pats saldžiausias. Tad šiuo periodu ir prasidėjo mano karate kelias. Su draugais už keletą sunkiai (nuo nesuvalgytų ledų) sutaupytų rublių (tarybiniai pinigai) pogrindyje įsigijome nekokybiškų nuotraukų, kuriose buvo užfiksuoti karate smūgiai bei blokai ir slaptai, taip kaip mes tuomet supratome, bandėme tuos judesius atkartoti.

Vėliau sužinojau, kad mūsų mokyklos krepšinio rinktinės treneris Pranas Vėželis iki draudimo gyvai praktikavo karate. Po ilgų mūsų prašymų ir įkalbinėjimų Pranas sutiko mažą mūsų entuziastų grupelę pamokyti karate meno ir iškėlė vieną sąlygą: 6 mėnesius nepriklausomai nuo oro sąlygų ar savijautos turėjome kiekvieną rytą nubėgti 3 km distanciją "Dinamo" stadione. Jei praleisime nors vieną dieną ar kam nors prasitarsime apie tai - mūsų susitarimas nebegalios. Taip jis patikrino mūsų noro bei apsisprendimo treniruotis karate tikrumą ir stiprumą, užgrūdino valią, sustiprino organizmą. Egzaminą išlaikėme ir 1987 m. prasidėjo tikrosios, pogrindinės karate treniruotės.

Treniruotės vyko M.K. Čiurlionio menų gimnazijos sporto salėje, kuri buvo cokoliniame aukšte ir iš gatvės niekas negalėjo pamatyti ką mes ten darome. Oficialiai, po keliomis spynomis, mes ir toliau žaidėme krepšinį:)... Vėliau, 1988 m. atsidarė pirmąsis Vilniuje kovos menų centras "Forma" ir mano karate treniruotės tapo oficialios. To laikmečio suvokimas nuo šiandienos karate labai skiriasi. Bėgant metams aš pradėjau jausti, kad tas kelias, kuriuo einu nėra tikras, nėra tas, kurio ieškojau ir apie kurį svajojau nuo mažų dienų. Daug metų važinėjau po seminarus, ieškojau Mokytojo, tikrojo Mokytojo, o ne pseudo meistro, kurių tuo metu jau irgi netrūko.

Praktiškai kuomet mano tikėjimas karate jau buvo ant išsekimo ribos, buvau pakviestas sudalyvauti geriausių pasaulio karate instruktorių vasaros stovykloje San Diege (JAV), kurioje turėjo mokyti gyva karate legenda Hidetaka Nishiyama. Šį garsų žmogų man teko sutikti pirmą kartą  1993 m., bet tuomet matyt buvo ne laikas suvokti, kad jis ir yra tas brangakmenis, kurio ieškojau visą tą laiką. 1996 m. buvo mano persilaužimo metai. Toje stovykloje supratau, kad tikrasis karate nemiręs, jis ne tik yra, bet ir išgyveną renesansą. Mėnesis, praleistas kartu su Mokytoju, iš esmės pakeitė mano gyvenimą. Būdamas ten aiškiai supratau, kad karate suvokti galiu tik visiškai į jį pasinėręs.

Laukė sunkus darbas. Kaip bebūtų liūdna, bet teko pripažinti sau, kad tai ką beveik 10 metų  treniravomės čia, Lietuvoje, buvo tik skurdūs karate kontūrai... Teko viską keisti iš esmės. Tik pasukęs šiuo keliu suvokiau, jog karate svarbesni įgūdžiai, o ne jėga ar greitis, suvokiau, kam iš tiesų karate tarnauja, koks tai puikus įrankis asmenybės charakterio formavimui, fizinių galimybių ugdymui, dvasios stiprinimui, emocijų kontrolei. Dėka Mokytojo gavau esminius atsakymus, suvokiau Budo filosofijos idėjas, be kurių karate negali vadintis karate.

Einant šiuo keliu praėjo noras ieškoti priešininkų išorėje, nugalėti juos. Vis ryškiau ėmiau suvokti, kad didžiausias priešininkas vertas gyvenimo kovos esu aš pats ir mano tam tikros charakterio savybės. Suvokiau dar vieną Mokytojo pasakytą tiesą, jog aukščiausią meistriškumą pasieksiu tik tuomet, kada pergalę pasieksiu be kovos. Prieš daug metų girdėti žodžiai šiandienos realybėje įgauna didžiulę prasmę, jie tampa gyvi.

Karate - mano gyvenimo kelias. Šiandien tai mano hobis, veikla, laisvalaikis, atostogos, prasmės kupinas  gyvenimas. Sunkiai įsivaizduoju dieną be kimono ir be karate pratybų.

Esu be galo dėkingas savo Mokytojams - Hidetaka Nishiyama, Avi Rokah, Wlodzimierz Kwiecinski. Nemažiau dėkingas ir savo mokiniams, kurių žingeidumas mane skatina nuolatos gilinti žinias, ieškoti vis naujų būdų, efektyvesnių metodų perteikti tai, ką gavau iš Mokytojų.

Pagrindinis tikslas, kurį esu išsikėlęs savo kelyje - nuolatos mokytis, gilinti ne tik žinias, bet ir praktinius įgūdžius. Jaučiu, kad tik kol mokausi - tobulėju ir augu. Kitas tikslas - visuomeninis - išsaugoti savo Mokytojo palikimą ir kiek įmanoma tiksliau perduoti šį unikalų meną ateities kartoms. Norisi, kad ateities karta būtų garbinga, šviesi, pasitikinti savimi, o kartu ir kukli, sveika, stipri, nuoširdi ir laiminga."

Audrius Surgėlas, 1 Dan

"2002 metais, visiškai nieko nežinodamas apie karate, į Gabijos gimnazijos treniruotes atvedžiau abu savo nedidukus sūnus. Ant „atsarginių suolelio“ sugebėjau išsėdėt tik (o gal – net) vieną mėnesį, o vėliau, pilnas vidinių baimių ir baubų, žengiau pirmąjį žingsnį į šį nuostabų pasaulį. Net nepastebėjau, kaip ėmė bėgti laikas, mažėjo, traukėsi ir išnyko abejonės, atsirado supratimas, kur esu ir ką darau. Seniai praėjo poreikis skaičiuoti nužengtus žingsnius, stengiuosi būti čia ir dabar, kiekvieną akimirką atrasti kažką naujo ir džiaugtis gyvenimo teikiamomis galimybėmis augti bei tobulėti.

Vertinu suteiktą galimybę kiekvieną dieną saviugdos centre „Seido“ sutikti profesionalų kolektyvą, puikius draugus bei bendraminčius, mokytis ir dalintis savo žiniomis.

Likimas lėmė, kad mano gyvenimo tiesioji susikirstų su mano mokytojo – Giedriaus Dranevičiaus keliu. Džiaugiuosi kiekviena akimirka, praleista kartu, kadangi nuolat iš naujo suvokiu, jog karate yra unikalus saviugdos menas, kurio mokymuisi nėra reikšmingas amžius, fizinis pajėgumas ar partinė priklausomybė."
 

1996 m. baigė Vilniaus universitetą.

Audrius yra licencijuotas Lietuvos tradicinio karate asociacijos teisėjas.

Audriaus mokytojas - Giedrius Dranevičius.